PaGROCK dar kartą ! Gretos Medelytės muziknis atsisveikinimas

Rugpjūčio 23d., pirmadienis. 18:00 val. Meno Kiemas. Tai yra laikas ir vieta, kuriuos turite įsirašyti į savo kalendorius. Priežastis viena, nenuginčijama ir nepakartojama. Tai – bosistė Greta Madline ir baigiamasis jos muzikinis akcentas uostamiestyje, atsisveikinant prieš didžiąją kelionę į plačiuosius vandenis. Tam, kad išlydėjimas neatrodytų pernelyg liūdnas ir vienišas, nuotaiką padės palaikyti seni bendražygiai - Kristina Muravjova, Julija Rušinskytė, Edgaras Žaltauskas, Gytis Žaltauskas, Marius Velius, Karolis Žioltikovas, Povilas Dabkus, FLAERiai Michailas Denisenko ir Adomas Stančikas. Nosines galite palikti namuose - čia dar ne pabaiga.

Mikrofonai: Kristina Muravjova, Julija Rušinskytė, Ingrina Toleikytė
Būgnas: Edgaras Žaltauskas
Bosai: Marius Velius, Gytis (Irisas) Žaltauskas
Gitaros: Karolis Žioltikovas, Povilas Dabkus, Audrius Sakalauskas
Flaeriai: Michailas Denisenko, Adomas Stančikas

Greta Medelytė: Žmogus – Įkvėpimas.

Greta Medelytė – žmogus, kurio neįmanoma nepastebėti. Tai pirmoji frazė, kuri atėjo į galvą prireikus parašyti įžangą pokalbiui su asmenybe, kuri kaip vėjas šmėžuoja Klaipėdoj jau devyniolika savo gyvenimo metų ir užsiima į-k-v-ė-p-i-m-o sklaida. Įkvėpimo, kuris jai pačiai reikalingas kaip gyvybę palaikantis vaistas, ir tai – viena priežasčių, kodėl ją pakalbinau. Jau kelerius metus bosine gitara grojanti, paišanti, fotografuojanti ir savo entuziazmu džiuginanti žmones mergina kuo toliau, tuo labiau nenustygsta vietoje ir dabar savo charizmą ketina eksportuoti į Jungtinę Karalystę. Tol, kol ji dar čia – gurkšnelis įspūdžių, kuriuos susidarytumėte gavę progą sulaukti asmeninės Gretos šypsenos.

Pokalbis vyko vieną gilų vakarą Gretos rezidencijoje Priekulėje, skambant jazz ir jai pačiai piešiant. Įsivaizduokite, kad tai – savotiška iškarpa iš  tipiškos jos popietės. Jei kas nors apie Gretą gali būti tipiško.

Kaip tai, kas dabar skamba, įtakoja tavo dabartinę veiklą (grojimą pieštukais)?
Realiai, tai negaliu pasakyti... Pralinksmina! Sukelia daugiau minčių, kaip daryti tai, ką dabar kuriu, norisi viską dar labiau paaiškinti.

Ar tavo grojimas bosine gitara ir grojimas pieštukais/teptukais turi tiesioginį ryšį, ar jauti jų persipynimą savo gyvenime?
Ooo, čia tai geras klausimas! Šiaip ne... Kai dažnai groju, nebepavyksta piešti, o kai labai daug piešiu - nebegroju, nes vienu metu tiesiog nepavyksta užsiimti abiem. Bent jau kol kas niekas nesugalvojo metodo! Gal reiktų kažkam vieną dieną tuo užsiimti? ;D Šiaip netiesiogiai jie įtakoja vienas kitą, bet vis tik gaila, kad neina vienu metu daryti ir to ir to .

Bet ar muzika tau įkvepia dailę ir atvirkščiai?
Kai yra jausmų sukeltų minčių, jas pavyksta arba išpiešti arba išgroti. Šiaip piešimui muzika padeda, bet atvirkščiai paprastai nebūna. Smagiausia, kai pavyksta nupiešti vaizduotės sukurtus garsus.

Ar Gretos Medelytės gyvenime esama kūrybinių autoritetų, ar tiesiog konkrečių įkvėpimo šaltinių?
Autoritetų? Piešime norą kurti sukuria visa aplinka, tiesiog V-I-S-K-A-S, pradedant elementariausiais lankstinukais, baigiant William Turner (nors šiaip nemėgstu marinistinių paveikslų, jo kūrybą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio) ar MoyToy stiliumi. Jų spalvomis. Galų gale, įkvėpti gali net ir draugai, tarp kurių - daug meniškų sielų, ir kurie man - tiek autoritetai, tiek įkvėpimo šaltiniai.
Tuo tarpu muzikoje pirmų pirmiausias - mano mokytojas Paulius Stonkus, ir tokie muzikantai kaip V.Wooten, M.Miller, J.Pastorius, Level 42, T.Winkenfold. Ir ne tik konkretūs muzikantai, bet ir, pavyzdžiui, filmų ar miuziklų garso takeliai, senas geras oldschool'as, funk'as, geras groove'as. Pati muzika įkvepia naują muziką, kaip ir sako V.Wooten. Gi, kas, visų pirma, yra muzika? Ja gali tapti bet kas. Detalės.

O kokią vietą menas apskritai užėmė tavo, kaip moksleivės, gyvenime? Labiau padėdavo ar trukdydavo?
Trukdydavo ;D Nes kai sėdi suole mokykloj, visad žinai, kad kažkur kitur tavęs laukia tas kitas, meninis pasaulis, ir tu paprasčiausiai negali nuo to atsiriboti. Bet kita vertus, žinai, kad to, ko iš tavęs reikalaujama mokykloje, tau vis tiek prireiks norint rimtai atsiduoti menui.
Bet mane mokykloje ypač blaško sąsiuvinių antraštės! Negi yra žmonių, kurie jų neapipaišo? O šiaip juokauju aš – bent piešimas tikrai labai padeda susikaupti. Reikia gi teisingą pavyzdį rodyti! Jei tik nori, gali spėti viską.

O žiūrint iš kitos pusės– ariš savo asmeninės patirties patvirtintum, kad kūryboje galima rasti vidinės stiprybės?
Taip! Ypač – jei groji grupėje, tai labai padeda. Ypatingai – jaunam žmogui, nes tai padeda atsikratyti viešumos baimės. Ir apskritai, su grupe patiri tiek liūdno, tiek linksmo, o tai suteikia pasitikėjimo savimi tiek muzikoje, tiek realiame gyvenime. Tiek piešimas, tiek muzika padeda nusiraminti ir geriau pasijusti. Tai suveikia kaip savotiškas ramstis; pasitikėjimas savimi gimsta iš meno, ypač – muzikos, kuri priartina prie scenos, prie žmonių.

Ar apskritai įmanoma muziką ir dailę atskirti kaip dvi nesusijusias sritis?
Va čia man ir būna sunkiausia, kai tenka pasirinkti vieną sritį, kuriai suteikti pagrindinę vietą, o kažkurią palikti nuošaly. Abi sritys vienu metu ir labai kardinaliai skirtingos, ir panašios. Lengviausia būtų, jei man pavyktų jas abi savo veikloje apjungti. Noriu studijuoti dailę, susijusią su muzikos industrija. Juk net jei tai – skirtingi dalykai, galima pabandyti juos sukombinuoti. Galų gale – juk visada gali apipaišyti savo gitarą!

Ir galų gale: tai kaipgi tu atsiradai GROCK?
Kaip tik ėjom į devintą klasę. (Ilgai svarsto to įvykio aplinkybes) Nuėjom ir – niekada to nepamiršiu – Linas (Švirinas) mus visaip bandė atkalbėti nuo grojimo. Aš išeinu ir galvoju, „Ar jis čia rimtai?“. Keista buvo. Bet kuo toliau, tuo labiau viskas ten man patiko. O kai GROCK persikraustė į naujas patalpas, mes pradėjom kurti pirmąją grupę -  „Pakeliui“, kuri tuo metu dar vadinosi „Misija 5“. Įkūrėm ją kartu su Auguste ir Rugile, o po kurio laiko prisijungė ir Jūra. Tada prisireikė, kad kas nors imtųsi bosinės gitaros. Tad vieną pamoką pabandžiau groti. Visos labai juokėmės, nes tai buvo taip neįprasta ir nauja. Bet būtent tada man gyvybiškai ir reikėjo kažko tokio, todėl kitą pamoką jau pati paklausiau, ar galėčiau vėl pagroti. Štai taip bosinė gitara ir atsirado pas mane! Viskas - grojimas ir kūryba – buvo be proto smagu. Linas labai padėjo tame procese, ypač koncertuose, ir visa tai buvo nepakartojama patirtis. O štai kai po tų metų Kalėdų rengėm koncertą S.Dacho namuose, Miša, „Flaer“ būgnininkas, susigaudė mano kontaktus ir po to pakvietė mane parepetuoti. Mano reakcija buvo „OMG, nemoku, negaliu, bijau“. Bet visgi nuėjau ir viskas buvo labai keista – vien vaikinai, visiems per 20, ir aš pasijutau visiškai iškritusi iš konteksto. Bet jie mane priėmė labai gražiai ir neapsakomai daug išmokau, pradėjau tobulinti savo sugebėjimus. Tada prasidėjo ir pamokos pas Paulių. Daug visko prasidėjo! :)

Ir dar daug visko prasidės. Greta jau kelia sparnus į Londoną toliau siekti savo užsibrėžtų tikslų, tad belieka susitikti skrydyje.

Kalbino Elena J.